Iš vysk. K. Paltaroko istorijos (p. 616 – 622)
DUOKIŠKIS
Duokiškis, kaip matyti iš kai kurių toje apylinkėje randamų senienų, yra nuo seno gyvenama vietovė. Prie Vaineikių kaimo pušynėlio yra vadinamųjų milžinkapių, kurie lyg rodytų, kad ir priešistoriniais laikais jau čia gyventa žmonių. Graži gamta, palyginti nebloga žemė įgalino žmones anksti čia įsikurti ir tankiai apylinkę apgyvendinti.
Pats Duokiškio vardas, pasak vieno padavimo, yra kilęs tokiu būdu. Tais laikais, kada dar žmonės neturėję pavardžių, o vietovės – pavadinimų, į tą apylinkę iš kažkur atsibeldė daug Lietuvos priešų. Ginkluoti lietuviai susirinkę ir užpuolę priešus prie Uosinto ežero. (Visi apylinkės žmonės šį ežerą vadina Uosinto vardu. Tik kažkodėl Žemės ūkio ministerijos žemės pervedimo akte Nr.40256, 1929 metų šis ežeras pavadintas Katišiaus vardu). Kadangi priešai buvę labai gausūs, tai kova užtrukusi net kelias dienas. Bekovojantiems lietuviams viską, kas kovai reikalinga, duodavę iš tos vietos, kur dabar yra Duokiškis.
Dėl to toji vieta ir buvusi pavadinta Duokiškiu, o pati kovos vieta Karužiškiais, kurie tik vėliau buvę suslavinti, pavadinti Vaineikiais. Kad šis pavadinimas gali turėti istorinės tikrovės, labai galimas daiktas; nes iš sovietų pusės Duokiškį apjuosia du ežeru, minėtasis Uosintas ir Bedugnis, tarp savęs vos nesusijungdami, tai strateginiu atžvilgiu Duokiškį daro svarbų punktą. Be to, Vaineikių kaimo apylinkėje randamos senienos liudija, kad čia seniau ko tai būta. (Vaineikių kaimo laukuose rasta dvi žalvarinės apykaklės. Spėjama, kad tai kryžiuočių riterių aprangos likučiai. Taip pat Duokiškio apylinkėje randama nemažai akmeninių kirvukų, kulkų, senų pinigų).
Nepaisant to, kad Duokiškis galbūt turėjo labai garsią praeitį, istorijos raidos nebuvo lemta Duokiškiui išaugti į kiek žymesnę vietovę. Nepriartėję prie Duokiškio vedami geležinkeliai padarė Duokiškį nežymiu užkampiu, be tendencijos augti ir plėstis. Dabartinė Duokiškio padėtis žymesnių vidurkių ir kelių atžvilgiu yra tokia:
Į apskrities miestą Rokiškį 28 km. Artimiausia Panemunėlio geležinkelio stotis – 23 km, Kamajų valsčius – 10 km, Salos – 18 km, Svėdasai 12 km, Utena – 30 km, Užpaliai – 14 km, Južintai – 12 km. Pats Duokiškio bažnytkaimis stovi prie antros rūšies vieškelio Kamajai – Užpaliai. O pirmos rūšies vieškelis Rokiškis – Utena apie 3 km nuo Duokiškio.
KOPLYČIA
Duokiškyje nuo seno buvo Kamajų koplyčia. Duokiškis su Kamajais ypatingu būdu susietas, nes Kamajų parapija Duokišky turėjo beneficiją. Kamajų bažnytiniame archyve išlikęs iš 1826 m. inventoriaus sąrašas apie tą beneficiją pateikia tokių žinių. Adomas Lukianskas–Paulavičius, karališkasis rotmistras, 1650 m. dovanojo Kamajų bažnyčiai palivarką. (tas palivarkas, atrodo, kartu su baudžiauninkų žeme turėjęs 8 valakus) su jam priklausančiais baudžiauninkais ir karčiama, kuri per metus duodavusi 50 aukso rublių pelno. Tame inventoriuje yra smulkiai aprašyta ir buvusi Duokiškio koplyčia. Tą aprašymą, iš kurio galima susidaryti visą koplyčios vaizdą, čia ir pateiksiu:
„Antroje pusėje kelio, priešais gyvenamą namą, yra medinė koplyčia ant akmens pamato, tiesiakampės formos, ties Didžiuoju altoriumi apskritai užbaigta. Ant prieangio stovi bokštelis, jame du vidutinio dydžio varpai. Stogas dengtas gontais, bet vietomis šiaudais pataisytas.
Durys į koplyčią vientisos, ant zoviesų ir geležinių kriukų, kabančia spyna užrakinamos… Grindys gerokai apipuvusios. Langai nedidelėmis rutomis, reikalingi naujo perdirbimo. Visa koplyčia reikalinga didelio remonto. Joje altorius medinis iš dviejų kondignacijų. Pirmoje – šv. Onos paveikslas, antroje – Šv. Dvasios“. (Abu šie paveikslai išlikę iki šių dienų).
Nors su didžiausiu kruopštumu aprašyta pati koplyčia ir joje esantys daiktai, tačiau kas ir kada ją pastatė nė neužsiminta[1]. Iš pasakymų „gontų stogas, šiaudas pataisytas“, „grindys gerokai apipuvę“, „koplyčia reikalinga didelio remonto“ galima spręsti, kad ši jau anksčiau buvo pastatyta. Žmonės apie jos pastatymą nieko negali pasakyti.
Yra išlikusi tik legenda: koplyčia stovėjusi kur dabar senieji kapai. Bet iš jos kažkokiu būdu dingdavęs šv. Onos paveikslas ir atsirasdavęs toje vietoje, kur dabar bažnyčia. Paveikslą grąžinus atgal, vėl tas pats atsitikdavę. Supratę tada, kad tokia Apvaizdos valia ir koplyčią perkėlę į tą vietą, kur paveikslas atsirasdavęs.
[1] Koplyčią pastatė Adomas Paulavičius–Lukianskas 1650 m.
BAŽNYTKAIMIS
Senesnieji duokiškiečiai pasakoja, kad prie Duokiškio koplyčios seniau gyvenęs kunigas. Buvęs Duokiškio klebonas, kun. [Julijonas] Paliukas, išgirdęs tuos pasakojimus, norėdamas juos patikrinti, nuvykęs pas to laiko seniausią žmogų Vaineikių kaimo Ciprijoną Morkelį ir jo paklausęs, ar jis neatsimenąs, kada Duokišky gyvenęs kunigas? Jis atsakęs: „Kaip aš neatsiminsiu, labai aiškiai atsimenu, kai buvau piemuo ir ganiau žąsis, vieną kartą jos, perplaukusios ežerą, suėjo į vasarojų: kai nubėgau jų išvaryti, mane klebonas dar gerokai aplupė, kam suleidau žąsis į jo vasarojų. (Tas pokalbis kun. J. Paliuko galėjo būti apie 1923 m., nes jis iš Duokiškio išvyko 1923 m.[2] Minėtas C. Morkelis jau miręs. Jis dabar galėtų turėti jau šimtą metų)
Kitas duokiškietis, Juozapas Indriūnas, miręs dar prie kun. J. Paliuko, taip pat tvirtinęs, kad atsimenąs, kaip Duokišky gyvenęs kunigas.
Dar vienas pasakojimas, kuris tvirtina, kad Velniabarzdės dvare, apie 4 km. nuo Duokiškio, seniau buvusi koplyčia ir gyvenęs kunigas. To dvaro savininko duktė buvusi labai religinga ir daug rūpinosi tos koplyčios palaikymu. Nuo jos vardo Velniabarzdė buvo pervadinta Teresdvariu. Kad tas pasakojimas turi savy tiesos, rodo Duokiškio parapijos cirkulo planas, patvirtintas Žemaičių vyskupijos kurijos raštu. Tame rašte, ties Teresdvario vietove, skliausteliuose užrašyta ir Velniabarzdė.
Jokių dokumentų, kurie liudytų, kad Duokišky seniau gyventa kunigo, nepavyko surasti. Galbūt čia nuolat kunigas ir negyveno. Esant čia Kamajų parapijos beneficijai ir koplyčiai, rasi koks nors kunigas atvažiuodavo čia vasaros metu tik pavasaroti, o žmonėse susidarė nuomonė, kad čia seniau gyvenęs nuolatinis kunigas. Duokiškio parapijos kūrimuisi galbūt ne tiek svarbu tas faktas, gyveno ar negyveno čia kunigas, kiek žmonių įsitikinimas, kad čia jo gyventa.
Tas įsitikinimas Duokiškio parapijos kūrimuisi turėjo lemiamos reikšmės. Duokiškėnai galvojo taip: „Jeigu čia seniau buvo kunigas, tai turi ir dabar jis būti.“ Ir duokiškėnai jautėsi nuskriausti, kam iš jų kunigas buvęs atimtas, nors nežinojo nei kas, nei kada jį atėmė. Taigi dėjo visas pastangas, kad vėl turėtų savo kunigą. Buvo dar ir kitų priežasčių, kurios Duokiškį darė kitokį, negu paprastą parapijinės koplyčios vietovę.
Tris kartus per metus, 4 gegužės, 26 liepos ir 14 rugsėjo, čia įvykdavo dideli jomarkai, garsūs savo jaučių prekyba. Per tuos prekymečius vykdavo tradicinės vadinamosios bulių badynės. Kiekvienos apylinkės gyventojai jautė didelę garbę turėti bulių, kuris per badynes pasirodytų stipriausias. Bernai tam kruopščiai ruošdavosi, ypač prieš pavasarinį jomarką, kada buliai iš žiemos būdavę silpnesni: eidami į laukus prašydavę šeimininkių, kad jiems nepamažintų duonos įdėti, kurią jie buliams supenėdavę.
Be to, dar stiklais ragus nuskusdavę jaučių ragus, kad būtų smailesni ir kad badynes laimėtų. Į tas muges privažiuodavę žmonių iš toliau, nes jie būdavę to meto kalendoriuje įrašyti ir tokiu būdu plačiai išreklamuoti. Taigi į juos suplaukdavusios minios žmonių. Tiesa, tie jomarkai būdavę susieti su Duokiškio koplyčioje vykstančiais atlaidais, bet ne visada kunigai galėdavę skirti atlaidams dieną į Duokiškį atvažiuoti ir už tai suplaukusios minios žmonių palikdavusios savo krikščioniškas pareigas neatlikusios, šv. Mišių neišklausiusios; tai giliai religiškai nusiteikusiems duokiškiečiams buvo sunku išgyventi. Taigi toji aplinkybė ir prisidėjo prie didesnio paskatinimo turėti savo nuolatinį kunigą.
Todėl duokiškėnai nedavė ramybės tuolaikiniam Kamajų klebonui [Jonui] Jokimui, prašydami Duokiškiui nuolatinio kunigo. Bet Kamajų klebonas tam buvo priešingas, nes jis statė didelę bažnyčią Kamajuose ir tuo metu jam Duokiškio atskilimas buvo nenaudingos. Jis duokiškėnus vis raminęs: „Palaukite, pakentėkite, kol Kamajuose pastatysime bažnyčią, o tada senąją į Duokiškį nuvešime. Tik turėkite kantrybės“. Bet, deja, duokiškėnai kaip tik tos kantrybės neturėjo. Nieko negaudami iš klebono, jie bandė pasiekti vyskupą. Bet pasak jų, klebono ar dekano kurija buvo taip nuteikta, kad vyskupo sekretorius jų prie vyskupo neprileidęs.
Vieną kartą pavykę jiems pasimatyti su vyskupu. Ganytojas jiems pasakęs, kad šie turį arti Kamajų bažnyčią, kuri gali jų dvasinius reikalus aptarnauti. Jiems pareiškus, kad Kamajai yra 10 varstų atstumu, o už Duokiškio esą Kamajų parapijos kokie 3 varstai, vyskupas atsistojęs iš savo kėdės, ėmęs vaikščioti po kambarį, pagaliau taręs, kad jis visa kitaip įsivaizdavęs ir kad jiems kunigas tikrai esąs reikalingas. Tik esą visa bėda, kad nesą laisvų kunigų ir kad ten, Duokišky kunigui nėra kur gyventi. Jei pastatysią patalpas ir rasią laisvą kunigą – paskirsiąs.
Duokiškiečiai su dideliu džiaugsmu grįžę iš vyskupo namo statyti klebonijos ir ieškoti kunigo, kuris sutiktų keltis į Duokiškį. Visai kitaip į tą dalyką žiūrėjęs Kamajų klebonas. Sužinojęs, kad Duokiškis pradeda slysti iš jo rankų, pasakęs: „Nupjovė man skvernus, o dabar nori ir nugarą išplėšti“. Skvernai – tai Salos bei Rageliai, o Duokiškis nugara, nes kuriantis ten parapijoms, gerokai Kamajai buvo apkarpyti.
Duokiškėnai prievarta nupjovė nuomininko žąsies avižas ir kol nuomininkas suskubo į Kamajus apsiskųsti klebonui, kad jo vasarojų pjauna, jau buvo iškasti grioviai, privežta akmenų ir sienojų. Prieš įvykusį faktą ir klebonas nieko nebesakęs. Tik, matyt, kurija tai sužinojusi, kad nekiltų tokių daugiau nesusipratimų, Svėdasų klebonui, kaipo nesuinteresuotam, pavedusi besikuriančiai Duokiškio bažnyčiai atmatuoti keturias dešimtines žemės.
Svėdasų tuometinio vikaro kun. [Izidoriaus] Gudavičiaus patarimu buvo kreiptasi į Baisiogalos altaristą kun. Kazimierą Mačionį, kuris sutikęs keltis į Duokiškį.
[2] Kun. J. Paliukas iš Duokiškio išvyko vėliau.
BAŽNYČIA
Kun. Kazimieras Mačionis atvyko į Duokiškį 1904m. Užbaigęs statyti kleboniją, ėmėsi organizuoti naujos bažnyčios statymą. Buvo pradėta rinkti aukos Duokiškio apylinkėje ir už jos ribų. Bet iškilo sunkumų. Tais laikais reikėjo gauti valdžios leidimą bažnyčiai statyti ir medžiagai pirkti. Tokius leidimus sunkiai duodavo, o kartais ir visai neduodavo. Kun. K. Mačionis nusprendė įstatymus apeiti: pasiskelbė bažnyčią remontuojąs, o ne naują statąs. O medžiagos statybai savo vardu nupirko du duokiškėnai Matas Pernavas iš Šeduikių kaimo už 600 rb. ir Balaišis iš Juodonių kaimo už 500 rb. Jie sakėsi, kad vaikus atidalija, taigi jiems reikia trobas statytis. Ir tokiu būdu pavykę gauti medžiagos. Suvežus medžiagą, bažnyčia buvo pradėta statyti prie senos koplyčios durų, taip, kad atrodytų, jog čia vyksta koplyčios prailginimas, t.y. remontas.
Tačiau kažkokiu būdu sužinojusi valdžia, kad Duokišky statoma nauja bažnyčia ir vieną dieną, vykstant statybos darbams, atvykęs sprauninkas, kuris prie statomos bažnyčios stovėdamas, išsitraukęs kažkokius popierius, juos vartęs ir dairęsis į kleboniją, kada čion išeis klebonas jo pasitikti. Nesulaukdamas klebono, pats nuėjo į kleboniją. Jam pareiškus, kad be leidimo statą naują bažnyčią, kun. K. Mačionis jam taip atsakęs: „Mes nestatom, o seną remontuojam. Jei norite geruoju, tai gausite 25 rb, jei ne, mūsų darbas eis kaip ėjęs“.
Isprauninkas mielai paėmęs 25 rb ir daugiau statybos darbo nebetrukdęs. Bet vis tiek atsargumo vis tiek buvo laikomasi. Pastačius pirmąjį bažnyčios galą, buvo išgriauta koplyčios siena ir koplyčia sujungta su nauju priestatu. Toliau buvo surengta visa medžiaga antram bažnyčios galui. Kai viskas buvo sutvarkyta, iš koplyčios altorių pernešė po choru, prie naujos bažnyčios durų, ir greitai sugriovė koplyčią, ją pašalino, į jos vietą statydami antrą bažnyčios pusę.
Tuo būdu buvo apeitas griežtas valdžios įstatymas ir pastatyta Duokišky nauja bažnyčia. Bažnyčios statyba buvo baigta 1906 m. ir tais pačiais šv. Onos titulu kun. K. Mačionio pašventinta.
Bažnyčia medinė, sukalta iš lentų, kryžmai pastatyta, neturinti savyje jokio stiliaus žymių. Lubos turi mažą suskliautimą. Grindys pušinių lentų. Langų 15. Durų bažnyčioje šešerios. Stogas cinko skardos, kurį 1938 m uždengė kun. [Kazimieras] Turla. Ties priešakinėmis durimis nelabai aukštas bokštas. Bažnyčia iš oro rausvai nudažyta kun. J. Paliuko rūpesčiu. Bažnyčios ilgumas 31 m, plotis 9 m. Aukštis nuo aslos iki suskliautimo 6 m 75 cm, oro pusėje 9 m.
Altoriai: Didysis altorius renesanso stiliaus, pušies medžio. Papuoštas kolumnomis ir drožiniais vietomis paauksuotas. Didžiajame altoriuje yra kryžius ir užstumiamas bei atstumiamas šv. Onos paveikslas. (Duokiškio bažnyčioje yra šie atlaidai: Šv. Kryžiaus atradimo, šv. Onos, Išaukštinimo šv. Kryžiaus ir šv. Martyno. Visi jie keliami į sekmadienį).
Altoriaus mensa medinė. Einant nuo Didžiojo altoriaus, durų kairėje pusėje, yra medinis altorius, taip pat renesanso stiliaus, pušinis, papuoštas kolumnomis, dalimis paauksuotas. Jame yra šv. Martyno paveikslas. Dešinėje pusėje trečias altorius, taip pat renesanso stiliaus iš tokios pat medžiagos kaip ir kiti du; jame yra gana dailus Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo paveikslas.
Paveikslai: Be minėtų altoriuose paveikslų, bažnyčioje dar yra šie paveikslai: Pirmoje zakristijoje – Kristaus mirties ant kryžiaus. Ties Kristaus veidu lotyniškas parašas: „In manus tuas comendo spiritum meum“[3] (Lk.23,46). Ties kryžiumi stovi du Romos legionininkai, ties vieno jų veidu parašas: „Vere filius Dei erat iste“[4] (Mt. 27,54), o ties kito: „Dei voces et non hominis“[5] (Act. 12,22). Paveikslo kampe pavaizduotas dangaus Tėvas su išskėstomis rankomis į kryžių. Paveikslas senas, ant drobės pieštas. Tiktų kaipo eksponatas bažnytinio meno muziejui.
Iš abiejų Didžiojo altoriaus pusių yra po paveikslą. Evangelijos pusėje – Melchizedeko[6] aukos paveikslas, o lekcijos pusėje – Abraomo auka. Paveikslai nauji, ne originalai, nei meniniu nei istoriniu atžvilgiu nereikšmingi, nors ir dailiai atrodo. Antrojoje zakristijoje yra du paveikslai: šv. Onos ir šv. Dvasios. Tie paveikslai gana seni, dar užsilikę iš buvusios koplyčios. Šv. Ona papuošta sidabrine karūna. Paveikslai tiek meniniu, tiek istoriniu atžvilgiu yra įdomūs ir galėtų tikti bažnytinio meno muziejui.
Stacijos vidutinio formato, drobėje tapytos, atrodo gana mistiškai.
Suolai: Bažnyčią pastačius, buvo leista atskiroms šeimoms pasidaryti suolus (klaupkas), kurie buvo sustatyti pagal sienas. Tik vėliau jie buvę surikiuoti per abi bažnyčios puses ir padaryti bendra bažnyčios nuosavybe. Kadangi jie ne vieno meistro ir ne vienu kartu daryti, tai estetiniu atžvilgiu turi trūkumų. Jų yra po 8 abiejose pusėse. Priešakyje iš abiejų pusių pristatyta po 10 kėdžių.
Vargonai paprasti šešių balsų, be pedalų, J. Garalevičiaus firmos.
[3] „Į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (lot.) (paskutiniai Jėzaus žodžiai ant kryžiaus, užrašyto Luko Evangelijoje).
[4] „Tikrai šitas buvo Dievo sūnus“ (lot.) (po Jėzaus mirties įėjusio šimtininko žodžiai, užrašyti Mato Evangelijoje).
[5] Tai Dievo, ne žmonių balsas (lot.) (žr. Erodo mirties sceną, užrašytą Apaštalų darbuose).
[6] 580 svarų svorio didysis varpas, 337 svarų svorio varpas. 235 svarų svorio varpas. (lot.)
ŠVENTORIUS
Šventoriaus didumas 1861 kv. m, aptvertas medine tvora. Prieš keliolika metų buvo privežta akmenų šventoriui apmūryti, bet kai statė Duokiškyje pieninę, tie akmenys kažkokiu būdu buvo paimti pieninės statybai. Šventoriuje seniau buvo laidojami numirėliai, taigi jame yra medinės ir kitokios medžiagos paminklų, bet tarp jų istorinės reikšmės turinčių nematyti. Dabar jau šventoriuje numirėlių nebelaidojama.
Varpinė medinė, aukštumo apie 18 m. Sienų viršus pagražintas dviem karnizais. Stogas gontais dengtas, ant jo geležinis kryžius. Varpinės atstumas nuo bažnyčios 30 m.
Varpai: Duokiškio bažnyčia pirmiau turėjo tris varpus (varinius). Juos kun. klebonas [Konstantinas] Kuprevičius 1913 m. inventoriaus sąraše taip aprašo: Campana major pondere 580 librarum. Campana pondere 337 librarum. Campana pondere 235 librarum.[7]*
Tie varpai per Pirmąjį pasaulinį karą buvo rusų valdžios konfiskuoti ir išvežti Rusijon. Apie jų tolimesnį likimą bent truputį pavyko sužinoti. Žurnalistas Petras Babickas „Židinio“ 1938 m. Nr. 3 straipsnyje „SSSR vaizdai“ rašo:
„Stotis. Saulėtas peronas vilioja. Iššoku ir dairaus. Spindi saulėj stoties varpas. „Na kas gi čia dabar?- galvoju. Pamačiau tai, kuo netikėjau. Stoties varpe lietuviškas įrašas Vos suspėjau įsižiūrėti „Duokiškio … 4 kovo 1910 m.“, ir jau kviečia į vagoną, nes važiuojam. Nesu niekuomet buvęs Duokišky, bet pamatęs kabantį jo bažnyčios varpą SSSR stoty, ilgai galvojau ir apie vieną ir apie kitą…“
Gaila, kad autorius nepažymėjo stoties pavadinimo. Dabar Duokiškio bažnyčia turi įsigijusi 2 nemažus, bet jau plieninius varpus, ant kurių yra tokie parašai: „Geg. V. Bochumer Verien, Bochum 1930“. Kad ir plieniniai, bet jie gana skardūs, tik gal kiek aštrokai skamba.
[7] 580 svarų svorio didysis varpas. 337 svarų svorio varpas. 235 svarų svorio varpas. (lot.)
LAVONINĖ
Kitoje pusėje bažnyčios yra lavoninė. Ji medinė, ilgumo 10 m. 90 cm, platumo – 5 m 42 cm. Joje yra du skyriai su atskiromis durimis ir atskirais įėjimais. Stogas gontų.
Kapinės yra dvejos: senosios ir naujosios. Senosios jau beveik nebenaudojamos. Naujosios įkurtos 1930 m., seniausia jų kryžiaus data 1934 m. Kapinės nuo bažnyčios yra apie 300m.
CIRKULAS
Pastačius Duokišky bažnyčią, buvo pradėta rūpintis sudaryti jai cirkulą. Yra 1907m. šiuo klausimu Kauno Konsistorijos dokumentas. Juo įsakoma kun. K. Mačioniui drauge su Obelių dekanu [Juozapu] Federavičiumi nužiūrėti Duokiškio filijai savarankišką cirkulą su teise tuokti, nustačius smulkų sąrašą vietovių ir pasirašius atsiųsti Konsistorijon.
Gavus tą raštą, buvo pradėtas cirkulo sudarymo darbas. Daugelis artimesniųjų gyventojų noriai pasirašė, bet buvo ir tokių, kuriems kad ir patogiau į Duokiškį, bet tam tikrais sumetimais, daugiausia medžiaginiais, nepasirašė. Pavyzdžiui, Šarkių kaimas, kuris dabar sudaro didelę alkūnę – neprisidėjo dėl to prie Duokiškio, kad bijoję bažnyčios statymo išlaidų.
Vilučių kaimo neišleidęs tuometinis Užpalių klebonas, nes to kaimo gyventojai iš visos Užpalių parapijos esą labiausiai medžiaginiai pasiturį. Taigi išeitų, kad Duokiškio parapijos ribas didele dalimi lėmė medžiaginiai dalykai. Reikia manyti, kad cirkulo sudarymo darbas buvo užbaigtas 1908 m, nes tais metais yra rašytos jungtuvių metrikų knygos.