Knygnešys JUOZAPAS BALBATA

Knygnešys, švietėjas Juozapas Balbata gimė 1851 m. Minčiūnų kaime. Tėvas buvo pasiturintis valakininkas, todėl abu sūnūs buvo pamokyti. Vienas iš jų liko ūkininkauti gimtajame kaime, o kitas atitolo nuo žemės darbų. Juozapui parūpo švietėjiška veikla ir jis tapo knygnešiu. Balbata pėsčiomis eidavo į Vilnių, į Rytprūsius ir iš ten nešdavo knygas. Tam tikslui buvo pasidaręs medinį vežimėlį dvigubu dugnu, pasisiuvo platų milinį paltą. Caro žandarai, pamatę pėsčiomis einantį ir dar ratukus traukiantį pavargusį žmogų, net neįtardavo, kokį brangų turtą jis veža neišvaizdžiame vežimėlyje. O ten būdavo lietuviškos knygos, maldaknygės, vienas kitas laikraštis, kalendoriai. Parnešdavo knygelių vaikams, iš kurių slaptose lietuviškose mokyklose daraktoriai mokė vaikus skaityti ir rašyti. Iš Minčiūnų kaimo lietuviška spauda keliaudavo toliau į atokesnius kaimus. Caro žandarai įtarė, kokia veikla užsiiminėjo J. Balbata. Keletą kartų knygnešį buvo sučiupę, bet neradę rimtesnių įkalčių, paleido. Draudžiamos literatūros savo namuose J. Balbata nelaikydavo. Jis turėjo slėptuvę didelėje pušyje, kuri, sako, buvusi netoli kelio einant iš Gudiškio į Duokiškį. Slenkant metams J. Balbata darėsi vis pamaldesnis. Pradėjo prekiauti rožančiais, savo paties nudrožtais kryžiais. Jis materialiai rėmė davatkėles, todėl kaimo vyrai kartais pašiepdavo Juozapą. Tačiau apylinkei jis daug reiškė, nes buvo išsimokslinęs, raštingas, o kartu ir paprastas, nuoširdus žmogus. Bėdai esant į jį rėmėsi visi kaimynai. Atsidėkodami už paramą, Minčiūnų kaimo vyrai parėmė jo iniciatyvą pastatyti kaimo kapinaitėse koplyčią. Vyrai iš laukų suvežė akmenis, parūpino kalkių ir, Juozapo vadovaujami, ten pastatė gražią akmens mūro koplytėlę, įrengė nedidelį altorėlį, kurį dekoravo pats knygnešys J. Balbata. Šitoje koplytėlėje visas kaimas rinkdavosi gegužinių pamaldų ir labai didžiavosi prieš kitus kaimus. J. Balbatai paraginus, šiose kapinaitėse kaimo vyrai pastatė kitą, mažesnę akmeninę koplytėlę.

Senatvėje viengungis knygnešys gyveno Minčiūnų kaimo kryžkelėje, kur kertasi kelias į Duokiškį, Patiltę. Jis turėjo nedidelį namą, ūkinius pastatus, o kitoje kelio pusėje gyveno brolio šeima. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė įvertino Juozapo darbą ir knygnešiui paskyrė 50 litų pensiją. Bet Juozapas sakė, kad jis turi žemės, turi ūkelį, kad yra už jį apylinkėje biednesnių ir ėmė į mėnesį tik 20 litų.

Knygnešys palaidotas Minčiūnų kaimo kapinėse.

KAJETONAS DOBKEVIČIUS

Iš Viktariškio vienkiemio yra kilusių keletas garsių Dobkevičių. Feliksas Dobkevičius tarpukariu tapo Lietuvos geležinkelių vyriausiuoju direktoriumi. Dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete, yra išleidęs vadovėlį.

Jonas Dobkevičius tapo vienu iš Lietuvos banko organizatorių, o 1922 m. visą pusmetį buvo ministras, vėliau jam buvo patikėtos Vengrijos konsulo Lietuvoje pareigos, o 1933-1934 m. jis buvo paskirtas šios šalies generaliniu konsulu. Jauniausias brolis Napoleonas Dobkevičius Kaune buvo įsteigęs vieną pirmųjų šalyje lietuvišką vairuotojų mokyklą, kuriai ir vadovavo.

Kaune užaugo Kajetonas Dobkevičius, gimęs 1870 m. Iš Kauno gimnazijos buvo pašalintas dėl politikos, vėliau gyveno Paryžiuje, kur sugebėjo baigti aukštąją elektrotechnikos mokyklą. Ten ir pasiliko gyventi. Buvo vienas iš svarbiausių 1900 m. lietuvių parodos ruošėjų. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, buvo Lietuvos pasiuntinybės patarėjas Paryžiuje. K. Dobkevičius turėjo daug įtakos Duokiškio krašto lietuviškos sąmonės kėlimui. Parvažiavęs organizavo knygnešius, siuntinėjo carui įvairias peticijas. 1908 m. Duokiškio lietuviškam vakarui iš Paryžiaus atsiuntė raketų iš lietuviškų spalvų, sukėlusių įtarimą.

BARBORA KLEBONAITĖ

Mažeikiškio kaimą garsino liaudies mokytoja, poetė, bajorų kilmės Barbora Klebonaitė, anksti pramokusi rašto, nemaža lenkiškai skaičiusi. 1885 m. pastačius Rokiškio bažnyčią, Rokiškio grafų Pšezdeckių kambarinė – šeimininkė Barbora Klebonaitė parašė ilgą dainą apie Rokiškį ir naująją bažnyčią. Vadinamąją Rokiškio dainą apie 1905 m. dainuodavo ne tik Rokiškyje, bet ir Kamajų, Dusetų ir tolimesnėse apylinkėse. Broniaus Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ cituojama pora punktelių:

<…>Rokiškio bažnyčia medine buvo 
visi gerai žinom, kad nesupuvo, 
mes nežinom, kas ten tiko, 
kad pelenai vieni liko, 
vietoj bažnyčios. <…>

Kazimieras Paunksnis
Kazimieras Paunksnis

KAZIMIERAS PAUNKSNIS

Kazimieras Paunksnis gimė 1907 m. Paunksnių kaime, stambaus ūkininko Jono Paunksnio šeimoje. Mokėsi Duokiškio pradžios mokykloje, baigė Rokiškio gimnaziją, priklausė Rokiškio gimnazijos ateitininkų kuopos meno sekcijai, buvo aktyvus leidžiamo laikraštėlio „Bakūžės viltis“ redkolegijos narys, laikraštėlius iliustravo savo piešiniais. Baigęs gimnaziją, studijavo Kauno universiteto Istorijos archeologijos fakultete. Studijuodamas mokėsi dailės mokykloje, dirbo bibliotekininku. 1932 m. vasarą atliko praktiką Klaipėdos muziejuje, 1933 m. vasarą vadovavo studentų ekspedicijai Žemaitijoje. Surinktą medžiagą perdavė Čiurlionio galerijai. Studijuodamas universitete artimai bendravo su J. Tumu Vaižgantu. 1933 m. baigė Kauno universitetą ir iki 1936 m. dirbo M. K . Čiurlionio galerijoje muziejininku-archeologu. Nuo 1936 m. iki 1941 m. Kazimieras Paunksnis dirbo Kauno karo muziejuje. Baigęs universitetą ir dirbdamas Kaune aprašinėjo ginamuosius piliakalnius, spausdino straipsnius „Trimite“, „Akademike“, „Naujojoje Romuvoje“. Studijavo vokiečių ordino kronikas, nustatė kurioje vietoje reikia ieškoti Bajerburgo, Gotesvederio, Ritensvederio, Birštono pilių. Domėjosi Pilėnų pilies istorija, iškėlė savo versiją, jog tai gali būti Pyplių piliakalnis. Domėjosi kūlgrindomis, surado jų Šiaulių apylinkėse. Įdomūs K. Paunksnio darbai − „Saulės mūšis“, „Zapyškio bažnyčia“. K. Paunksnis braižė istorinius žemėlapius. Jo žemėlapiai iliustruoja J.Stakausko knygą „Lietuva ir vakarų Europa XIII a.“ bei Z. Ivinskio knygą „Lietuvos prekyba su Prūsais“. Gyvendamas Kaune bendravo su istoriku Adolfu Šapoka. Rokiškio krašto muziejuje yra A.Šapokos 1936 m. išleista „Lietuvos istorija“, dedikuota „Ponui Kaziui Paunksniui“. Vokiečių okupacijos metais K. Paunksnis dirbo Vilniuje, tai ir nulėmė istoriko tolimesnį likimą. Po karo grįžo į gimtinę, dirbo Duokiškio apylinkės sekretoriumi, o nuo 1953 iki 1956 m. – Rokiškio kraštotyros muziejaus moksliniu bendradarbiu. Likusią gyvenimo dalį praleido gyvendamas Paunksnių kaime: piešė, drožinėjo skulptūras, rinko kraštotyrinę medžiagą, savo namuose įkūrė muziejų, surinko žinias apie Lapienių kaimo senkapius. Surinko prisiminimus, nubraižė planą, iškvietė komisiją ir išreikalavo, kad vietą žymėtų atitinkami ženklai. K.Paunksnis domėjosi šio krašto kryždirbyste, apylinkių kryžius įamžino savo piešiniais. 1970 m. Kazimieras Paunksnis priimamas į Lietuvos liaudies meno draugiją, dalyvaudavo parodose Kupiškyje, Rokiškyje, Utenoje, Zarasuose, Jekabpilyje. Jo darbai buvo eksponuojami Vilniuje, Maskvoje ir net Vokietijoje.

Paunksnis mirė 1988 m. sausio 31 d. netoli savo namų, ant kalnelio, grįždamas iš rajono kraštotyrininkų konferencijos. Palaidotas gimtojo Duokiškio kapinėse, šalia tėvų ir plačios Paunksnių giminės.

K. Paunksnio kūrybinis palikimas, biblioteka saugomi Krašto muziejuje, o Duokiškio apylinkėse dar gyva šviesi jo atmintis.

Kazimieras Markelis "Auksinia abalia jieškajimas"

KAZIMIERAS MARKELIS

Markelis gimė 1907 m. Vaineikių kaime. Pradžios mokyklą jis baigė Duokiškyje, o toliau mokėsi Rokiškio gimnazijoje. Lietuvių kalbos mokytojo paskatintas, pradėjo rinkti Vaineikių kaimo tautosaką. Rinkinį sudaro 586 mašinraščio puslapiai. K. Markelis tautosaką užrašė iš 26 kaimo gyventojų: 11 iš jų buvo beraščiai, 6 raštingi, o likusieji mokėjo tik skaityti. Vyriausias iš jų dar prisiminė baudžiavą. Tautosakos rinkinyje − dainos (134 vnt.), šundainės (30), gyvenimiški pasakojimai (21), padavimai apie Vaineikių kaimo ežerus, kalnelius ir kt. (31), pasakos (35), pasakojimai apie vaiduoklius, velnius, laumes, raganas, aitvarus ir kt. (405), vaikų prasimanymai (48), patarlės, priežodžiai, palyginimai, mįslės (607), gamtos stebėjimai, oro spėjimai (46). Visa medžiaga užrašyta taip, kaip kalbėjo Vaineikių kaimo žmonės, t.y. rytų aukštaičių uteniškių (žadininkų) patarme.

1957 m. vasarį K. Markelis perdavė savo triūso vaisių − Vaineikių tautosakos rinkinį − Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui (rinkinio Nr. LTR 2989).

1965 m. K. Markelis mirė, palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

2013 m Rokiškio krašto muziejus išleido edukacinį leidinį, skirtą tarmių metams „Auksinia abalia jieškajimas“ Vaineikių kaimo tautosaka, užrašyta Kazimiero Markelio 1924 – 1947 m. Dalis K. Markelio tautosakos rinkinių saugoma Rokiškio krašto muziejuje.

LIONGINAS NENIŠKIS

Lionginas Neniškis gimė 1915 liepos 17 d. Salų parapijoje, Šetekšnos dvaro kumečių šeimoje, užaugo Urlių kaime, kur tėvai buvo įsigiję keletą hektarų žemės. Būsimasis kunigas iki 19 metų amžiaus tarnavo pas ūkininkus. Privačiai pasiruošęs, išlaikė egzaminus iš penkių vidurinės mokyklos klasių, įstojo į Telšių kunigų seminariją. Vėliau klierikas Neniškis persikėlė į Kauno kunigų seminariją, 1946 m. buvo įšventintas į kunigus. 1952 m. paskirtas Duokiškio parapijos klebonu. Tai buvo paskutinioji jo ilgo ir sėkmingo darbo vieta – 38-neri tarnystės Dievui ir parapijos žmonėms metai. Dalinant širdies gerumą, išmintį, toleranciją, supratimą, atjautą, suteikiant vilties ir pasitikėjimo tiems, kuriems to labiausiai reikia.

Lionginas Neniškis palaidotas Duokiškio bažnyčios šventoriuje.

Vytautas Vanagas
Vytautas Vanagas

VYTAUTAS VANAGAS

1930 m. rugsėjo 26 d. Gudiškio kaime gimė Vytautas Vanagas. Garsus Lietuvos mokslininkas, literatūros istorikas, studijų apie Antaną Strazdą, Dionyzą Pošką autorius, Vienas iš Lietuvių literatūros enciklopedijos redaktorių, lietuvių rašytojų sąvado autorius, tekstologas ir leidėjas. 1939–1943m. lankė Minčiūnų pradžios mokyklą, 1943–1944m. mokėsi Duokiškio mokykloje, vėliau − Svėdasų progimnazijoje, dirbo kolūkyje. 1952–1957m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete. 1957–1989m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1957 m. dirbo Literatūros sektoriaus vyresniuoju laborantu, vėliau − vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, 1988–1990m. – tekstologijos grupės vadovu. 1990 – 2003m. buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus vadovas, nuo 1994 m. − Juozo Tumo -Vaižganto raštų vyriausiasis redaktorius, nuo 2003 m. − Tekstologijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas.

Vytautas Vanagas mirė 2017 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje.

Irena Janukėnienė
Irena Janukėnienė

IRENA JANUKĖNIENĖ

Irena Raišytė – Janukėnienė gimė 1931 m. kovo 23 d. Rokiškio rajone, Užubalių apylinkėje, Skuomantų kaime valstiečių šeimoje. Jau iš mažens gyvenimas nelepino: anksti mirė motina, liko gausi šeima. Kaip vyresniajai dukrai ant pečių gulė didelė darbų našta. O čia ir karas užklupo. Teko nutraukti mokslą. Po karo, 1944 m., sėkmingai išlaikė egzaminus į Rokiškio II vidurinės mokyklos VII klasę, 1950 m. − brandos egzaminus. 1950 m. rugsėjį buvo paskirta Duokiškio septynmetės mokyklos mokytoja. 1951 – 1954 m. mokėsi Šiaulių pedagoginio instituto neakivaizdinio skyriaus Istorijos fakultete. 1963 m. įstojo į Vilniaus pedagoginį instituto Istorijos fakultetą, jį sėkmingai baigė 1967 m., įgydama istorijos mokytojos kvalifikaciją. I. Janukėnienė visą laiką dirbo Duokiškio mokykloje: pradžioje besikuriančioje septynmetėje, vėliau vidurinėje ir galiausiai aštuonmetėje. 1962-1970 m. ir 1972-1976 m. dirbo mokyklos direktoriaus pavaduotoja mokymo ir auklėjimo reikalams, o nuo 1981-1985 m. − Duokiškio aštuonmetės mokyklos direktore ir dėstė istoriją. Domėjosi kraštotyra, vykdė pažintinę veiklą, vadovavo kraštotyros būreliui. Pažintinė veikla peraugo į taikomąją ir tiriamąją veiklą. Įkūrė Duokiškio pagrindinėje mokykloje muziejų ir jam vadovavo. Šiame muziejuje surinkta kraštotyros medžiaga: tautosaka, vietovardžiai, žmonių prisiminimai, mokyklos istorija, įdomi medžiaga apie knygnešį J. Balbatą, istoriką ir archeologą, liaudies meistrą K.Paunksnį, apie Duokiškio parapijos kaimus. Mokytoja dalyvavo archeologinėse ekspedicijose kasinėjant Vaineikių pilkapius. Surinktą kraštotyrinę medžiagą eksponavo respublikinėse parodose. Nuo 2000 m. mokytoja  nebedirbo, pasinėrė į bendruomenės veiklą, toliau rinko kraštotyrinę medžiagą apie nykstančius kaimus, vietovardžius, tradicijas.

Irena Janukėnienė mirė 2017 m., palaidota Duokiškio kaimo kapinėse.

Bronius Gražys
Bronius Gražys

BRONIUS GRAŽYS

Lietuvos teatro aktorius, režisierius Bronius Gražys gimė 1934 m. Nečionyse. 1956 m. baigė Lietuvos konservatoriją, 1966-1968 m. – Aukštuosius režisūros kursus Mažajame teatre Maskvoje. 1956-1962 m. − Kapsuko dramos teatro, nuo 1963 m.− Klaipėdos dramos teatro aktorius, nuo 1968 m. ir režisierius. 1973-1991 m. dėstė Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Nuo 1992 m. Klaipėdos universiteto, nuo 1997 m. ir Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos dėstytojas; nuo 2001 m. − docentas. Vaidyba lyriška, dramatiška, ypač raiškūs personažų charakteriai. Suvaidino daugiau kaip 15 vaidmenų įvairiuose spektakliuose. Nutapė paveikslų, parašė eilėraščių.

B.Gražys artimai bendravo su duokiškėnais. Padovanojo savo tapybos darbų kolekciją, rengė kūrybos vakarus.

Bronius Gražys mirė 2013 m rugpjūčio 17 d. Klaipėdoje, palaidotas Duokiškio kaimo kapinėse.

Ferdinandas Pranas Jakšys

FERDINANDAS PRANAS JAKŠYS

Lietuvos aktorius, teatro režisierius Ferdinandas Pranas Jakšys gimė 1937 m. Svėdasuose. F.Jakšio mama kilusi iš Duokiškio, ten gyveno F. Jakšio seneliai. Sunkiais pokario metais Ferdinandas gyveno pas senelius, mokėsi Duokiškio septynmetėje mokykloje. 1961 m. baigė Lietuvos konservatoriją, 1969 m. – teatrologiją A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje. 1961-1965 m. vaidino Šiaulių dramos teatre. Nuo 1965 m. − Jaunimo teatro Vilniuje aktorius. 1980-1984 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje. Vaidino kine, TV filmuose, serialuose, vadovavo Vilniaus senjorų teatrui, yra straipsnių apie aktorius autorius.

Ferdinandas Jakšys yra bendruomenės šventės „Duokiškio baladės“ iniciatorius, Duokiškio kultūrinio gyvenimo bei teatro tradicijų puoselėtojas.

Ona Molienė (Gražytė)
Ona Molienė (Gražytė)

ONA MOLIENĖ (GRAŽYTĖ)

Ekonomistė, socialinių mokslų daktarė, mokymo priemonių autorė, Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto docentė Ona Molienė (Gražytė) gimė 1939 m. gruodžio 18 d. Rokiškio rajone, Nečionių kaime.

Rimantas Šeinauskas
Rimantas Šeinauskas

RIMANTAS ŠEINAUSKAS

Rimantas Šeinauskas gimė 1945 m. Duokiškyje, baigė Duokiškio vidurinę mokyklą, studijavo Kauno politechnikos institute, įgijo automatikos ir telemechanikos specialybę. Nuo 1972 m. pradėjo dirbti dėstytoju. 1979 m. R. Šeinauskas apdovanotas LSSR valstybine premija. Nuo 1983 m. − technikos mokslų daktaras, matematinės įrangos katedros vedėjas, nuo 1985 m. − profesorius. Stažavosi Vienos technikos, Londono City universitetuose. Rimantas Šeinauskas − habilituotas daktaras (technologijos mokslai). Nuo 1992 m. − Kauno technologijos universiteto Informacinių technologijų plėtros instituto direktorius, Programų inžinerijos katedros profesorius.

Nuo 1995 m. dirbo žurnalo „Informacijos technologijos ir valdymas“ vyriausiuoju redaktoriumi.

Svarbiausi moksliniai darbai iš projektavimo automatizavimo, aparatūros ir programinės įrangos testavimo. Paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių. Yra knygų „Skaitmeninių skaičiavimo mašinų projektavimo  automatizavimas“, „Mobili automatizuotų projektavimo sistemų programinė įranga“, „Skaitmeninių sistemų funkcinis testavimas“, vadovėlio „Skaitmeninių sistemų projektavimas VHDL kalba“ bedraautorius.

2004 m. Rimantas Šeinauskas apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Birutė Kairienė
Birutė Kairienė

BIRUTĖ KAIRIENĖ (LAPINSKAITĖ)

Birutė Kairienė (Lapinskaitė) gimė 1950 m.  kovo 23 d. Rokiškio rajone, Lapienių kaime. Mokėsi Nečiūnų pradinėje, Duokiškio vidurinėje mokyklose. 1968 metais baigė Duokiškio vidurinę, 9 -oji abiturientų laida, auklėtoja – Sofija Ivanauskienė. Studijavo Vilniaus Valstybiniame pedagoginiame institute, 1974 metais baigė istorijos pedagogikos specialybę. Visą laiką dirbo Utenos rajono mokyklose: Ilčiukų pagrindinėje, Saldutiškio vidurinėje, Utenos 4 vidurinėje ir Adolfo Šapokos gimnazijoje.  Dirbdama gimnazijoje domėjosi Lietuvos istoriko, pedagogo, vieno iš 1936 m. veikalo „Lietuvos istorija“ autorių ir redaktoriaus  Adolfo Šapokos gyvenimu ir veikla, įkūrė A. Šapokos atminimo kambarį.

 2002 metais parašė knygą „A. Šapokos gyvenimas ir veikla”, 2007 m. – „Nemuno krantai gražesni… Istoriko A. Šapokos atminimui”, 2009 m. – „A. Šapokos atminimo kambarys”,  2011 m.  – „Istoriko A. Šapokos paunksnėje”.  Birutė Kairienė dalyvavo genocido ir rezistencijos tyrimų centro projektuose, rinko medžiagą apie Utenos krašto partizanų veiklą bei žydų tautos ir holokausto istoriją Utenos krašte, domisi lokaliąja istorija.